Dėdulės laiškas kraujo sūnėnui
Tu neįsivaizduoji, mažyli, koks aš laimingas, kad paskatintas motinos, mano mielos kraujo sesers, tu nusprendei paduoti dokumentus į puikią mokymo įstaigą, kurią baigė daugelis nusipelniusių vampyrų, neskaitant tavo nuoširdaus tarno. Aš baiminausi, kad tapai naujosios mados auka, taip paplitusios tarp jaunimo: imtis praktikos be išsilavinimo. Nuosava energija, kurią daugelis jaunųjų vampyrų stengiasi kuo greičiau paleisti į apyvartą, vietoj to, kad leisti ją mokslams, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo vertingiau nei žinios. Išleidęs savo brangiąją energiją žinių įgijimui, tu ne tik greit kompensuosi išleistąją, bet ir per trumpą laiką apeisi pačius sėkmingiausius, iš tų, kurie paleido savo kapitalą į apyvartą, neįgiję specialybės.
Vampyrizmas tik kvailiams atrodo specialybe kuriai nereikia gilių žinių, o užtenka tik treniruotos valios. Pats valingiausias, iš vampyrų, nesugebės ištraukti iš žmonių energijos tiek, kiek jos išgaus vampyras bevalis, bet žinantis žmogiškąją psichologiją. Nuomonė, kad energiją iš žmogaus lengviausia atimti jį netikėtai įžeidūs - neteisinga. Nė vieno žmogaus negalima įžeidinėti pastoviai. Dauguma žmonių ne tik nustoja bendrauti su tais, kurie juos smarkiai įžeidė, bet ir santykiuose su kitais, pradeda statyti nepasitikėjimo ir baimės sieną. Beraščiai vampyrai nežino, kad taip apsisaugojusį žmogų galima melžti ir toliau - nuleisti jam kraują galima greičiau, nei atviram žmogui. Tavo skubantys bendraamžiai bus priversti didinti savąjį kapitalą nedidelėmis energijos porcijomis, grubiai atimtomis iš skirtingų žmonių. Tu galėsi tuėti savam naudojimui viso gyvenimo donorus, kurių energija pereis į tavo sąskaitą kaip kvaila upė - stabiliai ir savanoriškai.
Tavo nuolankusis tarnas kartą taip pavydumu užkliudė porelę, kad energija joje ne tekėjo, bet tryško kaip iš siurblio. Be to manęs šalia net nebuvo - buvau išvykęs į salas. Vien to, ką gavau iš tos porelės, pakako ne tik pailsėti, bet ir apmokėti brangiai kainuojančio poilsio sąskaitas. Tai tęsėsi kelis mėnesius, kol mergina nenumirė. Iki tol, tie du, taip efektingai kaitino viens kitam nervus, kad aš tik kelis kartus jiems paskambinau telefonu ir pamėtėjau malkų. Visą kitą laiką jie tiesiog apliedavo mane savo krauju, ir aš net prastai miegojau nuo persisotinimo. Ir visa tai už daug tūkstančių kilometrų nuo tos vietos kur vyko veiksmas! Pasakyk, mažyli, ar kažką panašaus sugeba tavo pažįstami bemoksliai, sėlinantys aukos pėdomis ir nulaižantys kiekvieną lašą, kad jis neatitektų kitam?
Jeigu šio epizodo aprašymas tau atrodo pagražintas, tu turi dėkoti savo mamai, mano mielai kraujo sesei, už jos užsispyrimą tave išleist į mokslus. Aukščiau aprašyta situacija ne žygdarbis, o vampyro, išmokusio amato, kasdienybė. Jei manai, kad užtenka žmogų erzinti, kad gauti iš jo energijos - tu labai klysti. Dauguma žmonių puikiai erzinasi patys ir priveda save iki pilno išsekimo. Tau tereikia įsipaišyti į situaciją taip, kad tavo pasakytas žodis ar padarytas gestas paleistu susinaikinimo mechanizmą, kuris yra pas daugumą žmonių. Tikras vampyras nekandžioja aukos daugiau nei vieną kartą. Kokybiška žaizda turi kraujuoti ir neužgyti niekada. Jei atsiminimas apie tą žaizdą susietas su tavimi tu gausi energiją pastoviai, nesvarbu kaip toli bebūtum, nesvarbu ar pats prisimeni apie tai. Gali ramiai miegoti, o energija ateis į tavo erdvę ir, atsibudęs ryte, tu jausiesi lovoje kaip šilto kraujo vonioje, šviežiu, laimingu, pilnu jėgų.
Išmokti daryti tokias žaizdas ne tik įmanoma, vampyras privalo tai mokėti. Kad žaizda ilgai negytų ji turi būti pačioje silpniausioje vietoje. Rasti žmoguje silpną vietą ir padaryti teisingus išskaičiavimus galima tik išmokus žmonių psichologiją nuo a iki z. Yra specifinių technikų leidžiančių kąsti kliudant nervų audinį, kas priverčia sužeistąjį vėl ir vėl nukasyti užgijusią žaizdą. Tokiu atveju jam nepadės nei geriausi daktarai, nei mylintys giminaičiai. Kaip beužlaižinėtų jo žaizdą, jis vis tiek ją išdraskys savomis rankomis ir vėl galvos apie save su baime ir neapykanta, bet visada su dideliais kraujo nuostoliais.
Mokykis, mano mažyli, ir aš tikiu, greit mes galėsime didžiuotis tavimi kaip didžiu virtuozu. Atsimink apie šio karo begalinę garbę, apie kelią į kurį žengi. Brangenybė, kuri yra energija, šioje žemėje negali priklausyti sutvėrimams ne tik nemokantiems jos išsaugoti, bet ir suprasti jos vertės. Šventenybė, kurią mes vadiname krauju, neturėtų būti niekinama civilizacijos nežinančios nei Šventenybės, nei kas tai yra kraujas. Bučiuoju tave švelniai į brangiąją miego arteriją, mažyli. Amžinai mylintis dėdė.
Antras dėdės laiškas kraujo sūnėnui
Tavasis laiškas nenusakomai mane nudžiugino, mano brangusis mažyli. Turbūt, aš pats nepastebėdamas tampu seniu, ir jaunimą matau labiau nerūpestingą ir godų nei tai yra iš tikro. Buvau maloniai nustebintas, kad burbančio dėdės laiškas sukėlė tokį susidomėjimą tokiam jaunuoliui tokiame nerūpestingame amžiuje. Nuoširdžiai džiaugdamasis atsakau į tavo rimtus klausimus. Tu klausi manęs, kodėl žmonės nemedžioja vampyrų ir nekovoja už savo nuosavą kraują.
Nors tu ir jaunas vampyras, mano berniuk, tu, žinoma, supranti, kad kraujas, kurį mes vertinam labiausiai pasaulyje, ne skystis, tekantis kraujo sistemoje, o fluidas, esantis toje substancijoje. Skystis mums šventas, bet tik kaip šventykla kurioje gyvena dievybė. Šventinės vakarienės susijusios su susiliejimu, kuriose bet kuris vampyras pripildo savo skrandį šiltu krauju, tai tik ritualas, prisijungimas prie gyvenimo paslapties. Žmonės jungiasi prie vyno - simbolinio Kristaus kraujo, todėl, kad nori būti susiję ne su gyvuliškuoju gyvenimu, bet su dvasios gyvenimu. Žmonės giliai įsitikinę, kad jų kūnai tai talpyklos nemirtingoms sieloms. Mes gerai žinome, kad mirtingi ir todėl taip aršiai kovojame už gyvenimą. Gyvenimas tai to dieviškojo fluido buvimas kūne, kuris išlieka kol esi stipriausias kovoje už jį ir palieka tuoj pat vos tik pralošei priešui.
Dėl to, kad žmonės tiki nemirtingumu ir priima savo kūnus kaip kiautus sieloms, jų organizmai yra baisiame nuopuolyje. Jau vaikystėje jie sužalojami ligų, ir po trisdešimties prasideda pastovaus mirimo procesas. Net tas iš vampyrų kuris nesivargins kaupti savame banke nė kvanto energijos sveikatoje pragyvens mažiausiai tris šimtus metų. Įsivaizduok kaip kvailai su savimi elgiasi žmonės, kurių organizmai sudaryti tuo pačiu kraujotakos principu kaip ir mūsų. Gali būti, žmogus - toli einantis gamtos eksperimentas, kuris evoliucijos pabaigoje pavirs kažkuo gyvybingu. Kol kas gi šios rūšies atstovus reikia naikinti, kad neteršti jų pūvančiais kūnais dieviškojo gyvybės fluido.
Dėl to, kad širdies gilumoje mirties baimės žmoguje nėra, jis nejaučia taip, kaip vampyras, savojo gyvybės balanso. Kaip mums nesinorėtų pasilinksminti normalus vampyras dėl to netuštins savo banko sąskaitos. Mintis išleisti gyvybiškąjį fluidą vampyrui atrodo laukinė. Žmonės ne tik ne kaupia specialiai nė kvanto energijos, ne tik nė nenumano apie tokią kaupimo būtinybę, bet ir nejaučia kada naudoja paskutines gyvybines jėgas. Vampyras klysta, kai mano, kad žmogus jam atiduoda savo energiją todėl, kad negali jos nulaikyti. Žmonės galėtų saugoti energiją, bet neturi nė žalio supratimo, kad ją reikia saugoti. Jie tiesiog gyvena sau, taškydamiesi brangiuoju fluidu į visas puses. Šis žmonių, su krauju susijusių reikalų, neišmanymas iš vienos pusės daro jį lengvu grobiu, iš kitos pusės gali suklaidinti vampyrą. Manydamas, kad prieš tave tiesiog guli maistas kurį galima imti nesusimąsčius, tu rizikuoji tapt savo paties auka. Kartais žmogus atsitiktinai, o būna - sąmoningai, įvilioja vampyrą į spąstus ir tąso jį. Pasitaiko ir taip vadinamu vampyrų medžiotojų, kurie gali rimtai papurtyti tavo energetinę sąskaitą ir net sunaikinti tavąjį gyvybiškąjį fluidą. Apie tai turi prisiminti, nors didžioji dauguma žmonių ne tik nesipriešina, bet ir atiduoda savo energiją taip mielai lyg visą gyvenimą svajojo sutikti vampyrą.
Žmonės leidžią kraują, todėl, kad nemato sąryšio tarp savo emocinių išlaidų ir organizmo būklės. Jie leidžia energiją nesusimąstydami, nusausina organizmą, išdžiovina savo organus, o po to stebisi ligomis, lyg nors viena žolelė šioje žemėje galėtų gyventi be drėgmės stiebe. Net molinis puodas perdžiūva nepripiltas vandens.
Švelniai bučiuoju tave, mano mažyli, ir linkiu, kad tavo kraujo indai visada būtu švarūs, kaip požeminio upelio vaga.
Trečiasis dėdės laiškas kraujo sūnėnui
Eilinį kartą tu kaitini mylinčiam tave dėdei kraują, parodydamas nevaikišką dėmesį rimtiems klausimams, kuriuos paminėjau paskutiniame laiške. Prašai, kad skubiai išsiųsčiau tau visą informaciją apie minėtuosius vampyrų medžiotojus. Tavo smalsusis protas kelia pagarbą, tačiau bergždžiai baiminiesi. Iki netapai azartiniu žaidėju, energijos biržoje, profesionalių medžiotojų gali nebijoti.
Kaip vyksta vampyro susitikimas su auka? Užsiimdamas su žmonėmis tuo, ką jie vadina bendravimu, vampyras stengiasi ištraukti iš jų energijos sau. Žmonės ieško bendravimo tuo pačiu tikslu, kaip ir vampyrai, bet nesąmoningai, o todėl - neefektyviai, prarasdami daugiau, nei gauna. Kad paimti iš kito energiją - būtina, kad jis pajustų tavo pranašumą prieš jį. Prisimink, mažyli, pagrindinį evoliucijos įstatymą. Vienos būtybės kontakto, su kita būtybe, metu, gyvybiškasis fluidas pereina stipresniąjam. Kad žmogus pajustų tavo pranašumą - sukelk jam skausmingą emociją. Jeigu žmogui atsiras skausmingas pojūtis dėl kitos būtybės, tai reiškia, jog jis pripažįsta tos būtybės jėgą ir jos pranašumą. Gyvybinis fluidas automatiškai pereina nuo silpnesnio - stipriąjam.
Dažnai sutiksi ir juokingus žmonės, kurie, atsitiktinai pajutę savo pranašumą prieš kitus, išsigąsta, kad taip susiklostė ir jaučia atgailą, atsisakydami įstatymiškai jiems priklausančios energijos ir net gražina, kaip kompensaciją - savąją. Šiaip-ne-taip žmonės dar priima energiją, gautą iš meilės ir žavėjimosi jais, nors net ir tokio tipo pranašumo daugelis negali išgyventi, nejausdami kaltės ir nepradėdami kraujuoti. Tik patys stipriausi iš žmonių sugeba pasisavinti energiją, gautą kovoje. Daugelis, pajutę sau pykti ar įniršį - tuoj pat suserga. Taip nutinka dėl to, kad pas žmones, skirtingai nuo vampyrų, kiti prioritetai. Vampyras garbina gyvuliškąjį fluidą ir laiko jį vieninteliu Dievu. Žmonės tiki pasakomis apie dvasios gyvenimą ir naujuosius dvasios įsikūnijimus. Kas žino, gal žmonėms iš tikrųjų prieinama kažkas, kas uždara vampyro prigimčiai? Bet kuriuo atveju, nė vienas normalus vampyras nenuvertina pranašumo, kad ir kuo jis bebūtų paremtas, ir neatsisakys nė lašo energijos.
Patyręs vampyras ne šiaip iššaukia žmoguje skausmingą reakciją, bet ir daro tai taip, kad žmogus negali nusiraminti ir nustoti leisti kraują pergyvenimams. Iki tol, kol netapai virtuozu, tave jaudins tik gaunamo kraujo kiekis ir lengvumas, kuriuo auka jį atiduoda. Žmones su savitvarda tu apeisi, kad neskirtum jiems laiko, kuris taip pat yra energija. Vampyrų medžiotojai - ypatingi žmonės, kurie nežinomu būdu ištyrinėjo mus taip pat gerai, kaip mes ištyrėme žmones. Medžiotojas gali privilioti vampyrą lengvai jam atidavęs energiją, o vėliau, nelauktai, paimti revanšą, ir vampyras, kuris jau pasitaisė servetėlę ir pradėjo vakarieniauti - susivokia virš tuščios lėkštės. Azartiškas ir ambiciškas vampyras gali jausti nerimą, o nerimas dėl kito - tai visada energijos atidavimas. Medžiotojas to ir tikisi. Jis stoja su vampyru kovon, ir kuo stipresnis vampyras, tuo daugiau tą vampyrą gali erzinti ir sekinti faktas, kad jis - bejėgis laimėti. Mačiau geriausius, prapuolusius tokiu būdu. Savo laiku aš pats vos neįsivėliau į žaidimą su medžiotoju, bet laiku sustojau. Elkis ir tu taip, kraujeli mano. Nebūk karštakošis. Saugok dvasios ramybę, juk tik vėsus kraujas ir organizmo lygsvara padeda išsaugoti energetines sąskaitas, aprūpinančias ilgą gyvenimą fiziniame kūne. Juk tu - vampyras, o ne žmogus, ir sielos nemirtingumas tau niekada nenusišypsos.
_____________________________________
"Egoist generation" Nr. 6, gegužė 2004 m.
"Jaunojo vampyro kursas", Marina Komissarova ©
Vertė - Nezinau ©
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą