Astralinės savigynos taisykles turi žinoti kiekvienas. Ypač žmonės gražūs, talentingi ir… laimingi. Tokius žmones ypač dažnai ir efektyviai astraliniu būdu puola. Todėl, kad puolantys - negražūs, negabūs ir nesąžiningi. Visos trys savybės glaudžiai susijusios ir generuoja pavyduolio psichotipą. Pavyduoliai vienas kito nepuola. O gaila...
Tipinė astralinio užpuolimo auka - žmogus su pilnavertiškumo kompleksu. Gražuolis, gudruolis ir visuotinis numylėtinis. Tokiu jis save laiko ir dėl to jaučia sąžinės graužimą. Aplink juk kiek tų, kuriuos kuriant, gamta pailsėjo. Jiems juk neabejotinai sunku būti jo draugijoje ir lyginti save su juo. Taip galvoja šis princas Gautama, žvilgtelėti už savo nuostabių rūmų tvoros, bet vietoje to, kad iš užuojautos tapti Budda, tampa astralinio užpuolimo auka. Bejėgiškai ir, galima sakyti, savanoriškai. O po to sėdi ir apverkia finansinį ar fizinį nuostolį ir sąžinė jo laikinai nekankina. Šio požiūriu pavyduoliai atstato jo psichikos balansą. Nors ir drakoniškais, žinoma, metodais.
Jei pažiūrėti į pavydą per mikroskopą - taps aišku kodėl jis turi tokią griaunamą jėgą. Atidus skaitytojas jau susiprotėjo, kad programos vinimi, šiuo atveju, yra sąžinė. Sąžinė dažniausiai yra pavyduolio pusėje, ir astralinės savigynos pagrindas ir yra kaip tik būdas pažaboti savo sąžinę. Akys nemato - širdis neskauda. Na, arba kažką panašaus. Kai kalbame apie astralinę dvikovą, žmonės skirstomi į dvi kategorijas - tuos, kurie turi teisę suduoti kitam astralinį smūgį, ir tie, kurie neturi. Antroje žmonių kategorijoje sutinkamas liūdnas porūšis - tie, kurie neturi teisės net gintis, kai juos puola pirmieji.
Paprasčiausia būtų nuspręsti, kad sąžinė - tai objektyvus teisingumo įstatymas, valdantis atpildu už nuodėmę. Tačiau, jei taip būtų - geri žmonės gyventų turtingai ir laimingai, ir net, ko gero, amžinai. O blogi gyventų skurde, nelaimingai ir, apskritai, mirtų, daugiausia jaunystėje. Būti blogu būtų labai nepalanku gyvybei ir sveikatai, todėl visi piktadariai nuo pat ankstyvos vaikystės paskubomis keistųsi į padorius žmones. Deja ne viskas taip paprasta. Sąžinė pas visus žmones skirtinga. Vieniems ji despotiškai griežta, turi garsų ir nemalonų balsą ir visą rinkinį kankinimo instrumentų. Pas kitus sąžinė užguita ir amžinai ieško penkto kampo, o jį radusi visada apsimeta nebylia palme. Atsižvelgiant į sąžinės skirtumus, norisi pasidomėti, ar tiesą sako, kad geras miegas, t.y. naktį tylinti sąžinė - tai sąžiningo žmogus ženklas? Klausimas, žinoma, retorinis. Sąžinė gali būti ypatingai kukli. Tikrai reikli sąžinė privertė žliumbti net šventuosius, ir sunkiose kančiose voliotis atgailoje prieš Dievą dėl, mūsų nuomone, tokių menkų nuodėmių, kad mūsų sąžinė negalėtų jų net įžiūrėti, o įžiūrėjus pasipiktintų, manydama, jog iš jos tyčiojamasi. Kukli sąžinė gi švelniai užliūliuotų net ir serijinį žudiką, šnabždėdama jam į ausį lopšinės žodžius, atseit, miegok gerai mano brangusis, ir kaip sakė klasikas, "juk tu man visada liksi vaiku", kuo tu bebūtum, kad ir kokiu Čikotila (serijinis žudikas, - vert. past.).
Iš psichologijos požiūrio, sąžinė - tai super-ego, tai vidiniai tėvai. Kažkas prieš ką žmogus visą gyvenimą gyvenimą atsiskaitinėja ir teisinasi, kažkas, kas nesąmoningai kontroliuoja jo likimą, giria arba graužia, įjungia intuicija, jei nori apsaugoti, ir pakiša koją, jei nori nubausti. Vidiniai tėvai yra skirtingi, kaip ir įprastiniai tėvai. Dauguma tėvų atleidžia saviems vaikams mažus nusižengimus, bet pasiruošę išbarti už tikrai blogą poelgį. Tačiau, tarp vidinių tėvų, sutinkami ir tikri monstrai, nekenčiantys vaikų. O būna ir apsėstų meile vaikui, pasiruošusių visą pasaulį paguldyti po jo kojomis savam mažajam kumyrui ir jo naudai persiūti visą žmogišką moralę. Nužudymą mažai kieno super-ego pasirengusi pateisinti, o štai nuoširdų palinkėjimą priešininkui ašarų, ligų ar netekčių, pasirengusi patvirtinti bet kurio pavyduolio super-ego. Kadangi pavyduolis dėl to ir pavyduolis, kad jo super-ego skatintų jo pretenzijas ir, įžeisto bliovimo atveju, kaip mylinti mama lekia į kiemą ir šlapiu skuduru lupa įžeidųsį.
Būtent tame ir yra piktavalių žmonių jėga, o taip pat ir astralinė pavydo jėga. Pavydas - tai gilus vidinis įsitikinimas tuo, kad tau skolingi. Tai vaiko pavydas sesei kuriai padovanojo gražesnį žaislą nei jam. "Mama, kaip tu taip galėjai? Arba nupirk man tokį pat, arba atimsiu iš sesers". Pavyduolis įsitikinęs, kad niekas pasaulyje negali turėti gražesnio, geresnio žaislo, nei pas jį. Antraip tai nesąžininga. Jei kažkas gražesnis ar protingesnis, ar populiaresnis, nei jis, jis bliaudamas bėga pas savo super-mama ir įsikniaubia į pasijonį. Ar net kandžioja ją ir muša isterijoje. "Nesijaudink, - guodžia jį mama. - Ji pames tą žaislą arba su juo atsitiks kita nelaimė ir teisingumas bus atstatytas". Taip pavyduoliui sako jo vidinis balsas ir pavyduolis tiki. Tą savo įsitikinimą jis gali perduoti aukai teksto ar dviprasmio žvilgsnio pagalba. Auka gali pajust baimę ir susidaryti įspūdį, kad ji iš tiesų kalta. Tuo momentu jos pačios super-mama žada imtis priemonių, kad nubausti pavyduolio super-mamą. Akys mato - širdis skauda. Ypač dažnai taip pasimauna per daug sąžiningi žmonės, t.y. žmonės, kurių super-mama griežta ir reikli. Ne mama o pamotė. Kaip pasakoje apie senio dukrą ir senės dukrą, kur pirmoji vis gaudavo per kuprą, jei antroji atsikėlė ne ta koja.
Kaip dėl pavyduolių, kad jų žvilgsnis tikrai turėtų astralinę galią - jiems maža turėti jautrų super-ego, čiut kas, apverkiantį, kartu su juo, nesąžiningą gėrybių išdalinimą. Reikia kultivuoti tame super-ego agresiją priešų atžvilgiu (tai daroma gausių ašarų ar veriančios savigailos pagalba) ir siekti teisės keršyti. Neblogai manyti, kad super-ego tai ne individuali mama, o pasaulinis Dievas ir atitinkamai tu - jo išrinktasis ir numylėtinis. Tuo ir skiriasi tikros raganos. Kuo daugiau įsitikinimo savo teisumu, tuo stipresnis jos įtikinimas paveikima kitus. Reikia kartoti nuo ryto iki vakaro, kad tu - geriausias. O svarbiausia, užauginti šventą tikėjimą tuo, kad žemės ašis laikosi ant tavęs, o tiksliau tu ir esi ta ašis ir todėl bet koks nemalonus išsireiškimas tavo adresu turi būti atkeršytas šimteriopai. Toliau jau lieka mažuma. Išprovokuoti pavydo objektą nepagarbiam išsireiškimui tavo adresu ir suversti ant jo visas neapykantos, pykčio ir skausmo atsargas - termobranduolinį astralinį mišinį. Žodžiu kaupti savyje tokią bjaurastį visiškai nesaugu. Ji daro žvilgsnį blausiu, nosį mėsinga, veido bruožai kraiposi o kūno kontūrai išplaukia. Raganos iš tikro nesimpatiškos, kadangi astralinis purvas nieko nepuošia. Nors tai duoda jų super-ego galimybę dar kartą pagailėti savęs mieliausiojo ir užpykti ant pasaulio dar daugiau. Svarbiausia neįsijausti. Jėgų hierarchija iki tam tikros ribos atleidžia smulkiems valdininkams, valdantiems žmonių likimus(kuriems priskiriamas ir super-ego), menkus nusižengimus. Be to aukoms pačioms neprošal išmokti priešintis užpuolimams ir nebūti tokioms bejėgėms. Tačiau, vieną kartą, pavyduolis rizikuoja peržengti ribą, užsižaidęs su savigaila ir kerštu.
Astralinės savigynos taisyklės sudarytos iš dviejų dalių. Pirma - tai savojo super-ego adekvatumas. Chroniškas nerimas ir nuolatinis kaltės jausmas - tai neurozės požymiai, reiškiantys konfliktus ir nesutarimus su vidiniais tėvais. Vidinės šeimos santykiai svarbiau nei išorinės, juolab antroji - visada pirmosios projekcija ir plotmė darbui su vidine situacija. Kita savigynos kryptis - savirealizacija. Žmogus, iš savo paties požiūrio taško, gyvena neteisingai: skolingas artimiesiems ir sau, nerealizuoja numatytų planų, tingi ir užsiima saviapgaule. Visa tai generuoja jame gilų nepasitenkinimą savimi, o tai reiškia, kad super-ego pyksta ant jo ir su kiekviena patogia proga atsisako jį ginti ar net stumia į pavojų. Prie žmogaus, kurio super-ego juo visiškai patenkinta, neeis joks pavyduolis, o priėjęs iš neatsargumo - atšoks ir dar ilgai laižysis savo astralines mėlynes, varvindamas liūlį į languotą savo supermamos pasijonį.
_____________________________________
«Эгоист generation», апрель 2008, рубрика «Тайное и явное»
© Марина Комиссарова
Vertė - Nezinau ©
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą