Dao sapnavimo joga

Knygos "Dao sapnavimo joga" įvadas.

Jei aklasis išmoko gyvenime verstis be to, kad matyti ir gyvena to, ką jaučia pagalba, visiškai nereiškia, kad jis mažiau mato. Šiandieninėmis gyvenimo sąlygomis, būdravimo ir miego skirstymas sąlyginis. Žmogus nekontroliuoja savęs sapne ir nekontroliuoja savęs būdraudamas. Tad jis randasi toje pačioje esybėje tik su skirtingomis suvokimo funkcijomis. Klausimas ar verta žadinti miegančius, jei visas gyvenimas sapne? Juk aklas ne tas, kas nemato, o tas, kuris mato ne tai. Klausimas – kas yra tai, ką reiktų matyti? Jis ne suvokime. Jis veiksme sudarančiame galimybę turėti tikrą matymą ir supratimą. Nuoroda į ką nors turėtų skatinti veikti. Tik veiksmas duos atsakymą esančiam. Arba esatis (egzistavimas) pasirengusi rasti atsakymus iškeltiems klausimams, arba ji dar labiau tols nuo supratimo. Pasakyti sau, kad nieko nežinai – prisipažinti, kad žinai kaip nieko nežinoti. Tik einantis gali kažką suvokti. Einantis gali žengtelėt į šoną ir pažiūrėti į save iš šalies. Einantis – tas pat, kas suvokiantis. Stovintis – tas pat, kas miegantis.

Galima sakyti, kad kiekvienas vertas to, kas aplink jį. Bet ar tai reiškia, kad kiekvienas žino ko jis vertas ir supranta? Neatmesk tų jausmų, kurie pripildo tavo kūną. Jie užauginti tavyje ir turi tave. Galima manyti, kad jei jau jie manyje, tai jie mano. O galima manyti, kad jei jau jie tavyje – tu esi jų. Nors jie maitinasi iš vieno šaltinio, rezultatas, poveikio kūnui, skirtingas. Visa tai atsispindi energetiniame žmogaus žemėlapyje. Jeigu tau kažkas nepatinka, tu nustoji klausyti. Tu klausai to, ką tau norisi girdėti, ir tame nėra jokių pastangų, ir niekada nebuvo.

Savojoje masėje žmonės nustojo gyventi, jie egzistuoja, išgyvena. Jie neprideda jėgų tam, kad suprasti procesus, formuojančius jų pasaulio suvokimą, o išnaudoja pastangas tam, kas nuo tikrojo pasaulio tolina. Žmonės dalyvauja daugelyje dalykų, kurie jiems yra chaotiški ir tarpusavy nesusiję, bet nepaisant to, visa tai jau egzistuoja nepriklausomai nuo jų, surišant viską aplink.

Kartais kažkas žadina žmogų, paragina jį kažkokiems veiksmams, ko rezultate jis prideda pastangų, stengiasi kažką sukurti ar kažką pakeisti. Bet tai bereikalingas energijos švaistymas. Jeigu jam atrodo, kad jis kažką daro ar kuria – dažniausiai energijos išnaudojama žymiai daugiau nei gaunama. Matyt žingsnis pirmyn savyje turi du žingsnius atgal. Pakeisti galima tai, kas keičiasi. O keičiasi tai, kas yra. Klausimas – ką vadinti tuo, kas yra?

Tad mes ir grįžtame prie klausimo – ar mes esame tame, ką keičiame ir kas nustato mūsų sąmoningą egzistavimą. Arba, greičiau, nesąmoningą egzistavimą. Mūsų gyvenimą nustato jėga, vidinė jėga. Tai, kas yra mūsų sprendimų ir veiksmų šaknis. Milijonai žmonių stengiasi pakeisti savo esatį, bet dažniausiai tai nusėda jų apibūdinimuose ir nedrąsiose pastangose.Pas vienus per mažai jėgų, pas kitus – žinių. Viskas kas jiems lieka, tai perstumdymas iš vienos pusės į kitą. Žmogus nežino ar gyvens jis rytoj. Netgi mokėjimas numatyti ir didelės jėgos turėjimas neapsaugo žmogų nuo atsitiktinumų, nors, žinoma, suveda juos iki minimumo. Mus supančios jėgos nepalyginamai didesnės už labiausiai išsivysčiusį žmogų. Norų ir norėjimų kiekis neleidžia žmogui gyventi dabar. Šiandien "gyventi dabar" tampa menu. Skubėjimas keičiamas laukimu, laukimas keičiamas skubėjimu. Bet nuo savęs nepabėgti, kad ir kokių veiksmų besiimtum.

Staigų savo egzistavimo pakeitimą šioje situacijoje jau galima laikyti laimingu atsitiktinumu. Čia galima įskaityti stiprius pergyvenimus, iššauktus nepakeičiama netektimi, klinikinę mirtį – viską, kas staiga apverčia pasaulio suvokimą ir priverčia pasižiūrėti į gyvenimą iš šono. Žmogus pradeda matyti save kitų veiksmuose ir jam atsiveria platesnio savo gyvenimo matymo galimybė. Bet net ir tokia būklė negarantuoja sąmoningo buvimo ir net pasitenkinimo savais veiksmais ir darymais. Kad ir kokie staigūs suvokimo pokyčiai bebūtų reikia karts nuo karto nueiti kelią, kad jis atitiktų žmogų, kad žmogus būtų vertas jo. Tai sudėtingiausia gyvenime, nes netransformuojama savybė per didelio norėjimo reikalauja iš žmogaus pasitenkinimo būtent dabar ir būtent čia. Nemokėjimas transformuoti šias būsenas neduoda galimybės mokėti gyventi. Geriausiu atveju tai mokėjimas, nustatyti ir nurodyti kaip gyventi kitiems, kaip būdas apginti save. Kuo daugelis ir piktnaudžiauja. Taip pat vertėtų perspėti, kad bet kuris mėginimas ištrūkti iš šio "bendriko" iššauks tą pačią reakciją. Zona tai, ko gero, pati pagrindinė konstrukcija, kuri apsprendžia šiandieninį, gyvenimo sapne, egzistavimą.

Laisvė niekada nebuvo išorine savybe, tai vidinė savybė. Ir už šio apibūdinimo slepiasi daug kas, kartais kelionė ilgumo sulyg gyvenimu. Mūsų kūnui reikalingas sustojimas, kad ir trumpalaikis. Jis negali gyventi jam natūralioje padėtyje dėl daugelio funkcijų sutrikimo. Kad mūsų kūnas nekristų, mums reikia pastoviai kur nors bėgti ar į ką nors įsiremti. O gal į ką nors, galinti sulaikyti mūsų kritimą. Pasekoje mes būname su kampu, su laipsniais. Kas po kokiu. Kas dar gali bėgioti – palinkimo kampas nedidelis. Jis nespėja susidaryti. Pas tą, kuris jau negali bėgioti, tai priklauso nuo to, kokia atrama jį laiko. O tokiais atvejais niekas neužsilieka ir nepalaiko. Nei mūsų sąmonėje, nei mūsų kūne. Lyg mes – didelio vamzdžio maža dalis. Apie tai mes kalbėjomės tam, kad pabusti. Ir tik atsibudę mes galime ruoštis sapnavimui. Kažkas turi mus žadinti ir priversti generuoti pastangas, kurios taip reikalingos bet kokiai praktikai. Užsiimti sapnavimu tai toks pat rimtas darbas. Jeigu yra jėga, pripildanti nors kažkokią mūsų kūno dalį, tai ji gali paakinti mūsų sužadintą sąmonę praverti uždaras duris, bet nesuteiks galimybės jas pilnai atidaryti. Bet pravėrę duris mes stengiamės praverti jas dar daugiau, kam naudojame žymiai daugiau jėgų, nei jų reikia. Nekalbant apie tai, kad durys gali būti visai ne tos.

Taip ir atveriant sapnavimo technikas ir praktikas mums reikia save paruošti tokiu būdu, kad atidarytume būtent tas duris, kurios mums reikalingos. Praktika neturi sukelti būsenos kuri jus slegia. Ir todėl ją reikia sustatyti. Nereikia savąją nepasitenkinimo būklę pernešti į praktiką. Praktika tai jūsų dalis, o ne kažkas ne jumyse. Kad ir iš kurios pusės berodytum žmogui jo ydingą ir nepatenkintą būklę, tai sukels greičiau nuliūdimą ar atmetimą, nei paskatins kokiems nors veiksmams.

Žmonių egzistavimo sąlygos labai skirtingos. Kiekvienoje vietoje vyrauja išskirtiniai bruožai, nustatomi chaosu tos vietos, ar išsidėstymu. Jei vieta, kurioje gyvenate, charakterizuoja didesnį visuomenės intelektualinį išsivystymą, tai sąlygos bet kuriai praktikai priklausys nuo to, kaip adeptas sugebės kontrastuoti savo darbą su aukštesnio dažnio lauko emanacijomis. Tai susiję su tuo, kad bet kuriame sąmoningumo vystymo variante, nesvarbu į kurią pusę jis nukreiptas - labiau sustiprėja tos, mus supančios aplinkos įtakos, plonesnis (elektrinis) dažnis. Tai lemia liaukos, esančios galvos srityje valdomoje hipotolamusu. Tokioje terpėje sąmoningo dalyvavimo mėginimai praktikoje įprastai apsiriboja sprendimų priėmimu. Ir vėliau adepto užduotis – apgauti savo nekontroliuojamąjį "Aš". Jeigu mėgintume išvystytos sąmonės pagalba suvokti visus mus supančius dalykus, tai greičiausiai lems dar didesnį sąmoningumo vystymąsi arba netgi sukels psichikos sutrikimą. Smegenys negali išskirti (nustatyti kaip teisingus) reikiamą sprendimų kiekį, nes jis randasi tam tikroje informacinės erdvės zonoje. Jeigu eitume tokiu keliu praktika anksčiau ar vėliau taptų kančia, taip ir netapusia praktika. Tai ypač minėtina šiandienai. Kai informaciniai laukai sustiprinti žmonijos smegenų veikla. Ir šiandieną reikia tam skirti ypatingą dėmesį. Tai nebuvo charakteringa seniesiems laikams.

Tokioje situacijoje geriausias būdas – mokintis žaisti su praktika, kad ji neatrodytų mums siaura ir plokščia. Kaip vaikas, kuriam nesvarbus žaidimo rezultatas, o dalyvavimas jame. Vaikui žaidimo nusakymas sukuriamas daugeliu faktorių, ir suvokiami tik dalis jų. Jam praktika
– jau žaidimas. Sąmoningumas žinoma suteikia praktikai kažkokią tvarką ar eiliškumą. Bet tuo pačiu jis įneša pametimą dalyvaujant žaidime ir aktyvuoja troškimą. T.y. sąmoningumas nusako arba, tiksliau, sukelia norą žaisti. Ir noras praryja "buvimo" žaidime būklę.

Gi mėginimas panaudoti mechaniškąsias, dešiniojo pusrutulio praktikas, kurios yra pirmiausia išvedančios ir remiasi stabilia proto ir kūno pozicija, duos nedidelį rezultatą. Čia greičiausiai stebėsime išvirkščią pusę. Kai manysite, kad rimtai užsiimate praktika, o iš tikrųjų žaisite ją. Kaip, tarkime, su tokia savoka, kaip meditacija, kai žmonės užima tam tikrą pozą ir pradeda kažką daryti. Tuo tarpu jų būklė sukelia daugybę rimtų energetinių blokų, kurie niekada neleis atverti gilesnį koncentruoto dėmesio darbą. Tačiau tai netrukdo daugeliui manyti, kad tai, kuo jie užsiima, yra meditacija. Tad toks metodas, net su rimtomis energetinėmis išlaidomis duos nereikšmingų rezultatų. Nereikia praktikai suteikti rimtos išvaizdos ar "išrodymo". Tai bus praktikos žaidimas, o ne žaidimas su praktika. Galima, žinoma, užsidėti skylėtą maršką, manant, kad esi dervišas, ir eiti nušvitimo keliu, primetant savąjį nušvitimą kiekviename apsilankyme.

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėjo pakankamai pastangų savam išsilavinimui kokius dešimt-dvidešimt metų, ir žmogų, kuris užsiima, kaip jam atrodo rimta praktika, kokius tris-penkis metus. Nesvarbu kokia išdava vieno ar kito žmogaus veiksmuose. Kiekvienas randasi savoje patirtyje, kuri formuoja jo energetinį žemėlapį. Ir natūralu, kad pasaulio suvokimo būdas bus skirtingas. Net jei praktikuojančio veiksmuose daugiau teisybės, tai nereiškia, kad ji ras supratimą ne tik aplinkinių protuose, bet ir jo paties. Toks praktikas greičiausiai bus suvokiamas taip pat, kaip suvokiama tradicinė mažuma. Visko, aukščiau pasakyto, pasekoje galima išskirti tris žaidimo rūšis. Pirma – kai žmogus užsiima kažkuo svarbiu, kaip jam atrodo, o iš tikro žaidžia jam nesuprantamą žaidimą. Antra – kai jis yra dalyvis žaidimo, užduoto kažkieno tai, su tam tikra jėgos rūšimi, formuojančia žaidimo sąlygas. Ir trečia, kuri ir siūloma – tai žaidimas kaip menas, kur adeptui būtina visų pirma išmokti žaisti, o jau tik po to rasti panaudojimą tam žaidimui. Šiuo atveju pavyks supinti veiksmus į vieną visumą ir neišeiti už nekontroliuojamojo ribų. Taip, grįžtant prie vis tos pačios sėdimos meditacijos praktikos, reiktų ne sėstis dedantis medituojančiu (tam, kad pasiekti teisingą būklę, kurioje įmanomas alchemiškas proceso vystymasis, būtini fizinio kūno pokyčiai, o tam reikia nuo trijų iki penkių metų – laiko susijusio su fizinio kūno augimo ritmu, užduotu gamtos; energija pakeistame fiziniame kūne juda kitaip, palyginus su neparuoštu kūnu), o mėginti ir tirti duotą būklę iš skirtingų pozicijų. Tai ypač svarbu sapnavimo praktikai, kai kūnas ir sąmonė sapno procese turi būti pasirengę ir mokėti lipdyti energiją.

Be to, žaidimo metu, jeigu mes žiūrime į save kaip į jo dalyvius, mes patiriame pasitenkinimą, o tai jau rezultatas. Nors, įskaitant tai, kad mūsų pasitenkinimas skiriasi nuo to, kurį patiria vaikas (per daug dalykų įneša sąmonė) žaidimas gali pereiti į savimyliškumo poziciją. T.y. užsiskleisti natūraliuose suprantamose schemose, tai, savo ruožtu, sukelia užsiciklinimą procesuose ties vienu ir tuo pačiu. Ir sužaisti bus ne taip paprasta. Čia įkalintas sąmoningumo stiprumas ir silpnybė, kuri gali priversti palysti po šaltu dušu, o gali ir atkalbėti nuo jo. Gali paruošti save praktikai, o gali ir atkalbėti nuo jos. O jei dar prie to pridėsime šiandieninę vertybių schemą kurioje žmogus gyvena, ir tą egzistavimo iliuziškumą, tai sąmonė, nors ir turi jėgos, bet jau seniai pametė orientaciją erdvėje. Daug kas sakoma teisingai, daug žinių šiandien prieinamos žmogui. Bet jos priimamos labai nedideliu žmonių kiekiu. Iliuzorinis egzistavimas tapo natūralesniu šiandienai. Ir visa tai sukelia savojo ritmo praradimą. Bet tik buvimas savame ritme leidžia sąmonei dirbti kryptingai ir kokybiškai. Tad, prieš tai, kaip ko nors tikėtis iš sapnavimo praktikos, reikia surasti savo buvimo sapne ritmą. Be individualaus gamtos ritmo dar yra žemės ir dangaus ritmai.

Pradedant praktikuoti sapnavimą nereikia jokių staigių judesių ta kryptimi, nes galimas stiprus pasaulio suvokimo pokytis. Tokia būklė greičiau slėgs, nei vystys. Suprantama, kad šiomis dienomis bet koks perspėjimas priimamas reliatyviai, nes žmogaus siekis įgyti kokią nors patirtį ar, greičiau, būklę žymiai stipresnis, nei nuoseklus metodinis darbas. Daugelis mėgina rasti giluminį pasaulio suvokimą ir tai dažniausiai lydi skubėjimas. Iš čia dauguma negatyvių praktikos rezultatų. T.y. praktika suvokiama kaip narkotikas, kuris turi greitai pakeisti pasaulio suvokimą. Žmonės metasi į praktiką nepabudę, vadovaudamiesi šios minutės impulsu ir rezultate tik pablogina savo nekontroliuojamą egzistavimą.
_____________________________________

© Чогьял Намхай Норбу Ринпоче
Vertė - Nezinau ©