ANICIJUS MANLIUS SEVERINUS BOETHIUS
"FILOSOFIJOS PAGUODA"
(524 m.)
Tačiau norėčiau šiek tiek pakalbėti su tavim pačios Fortūnos žodžiais, o tu stebėk, ar pagristi jos argumentai:
„Kodėl, žmogau, kasdieniais skundais mane kaltini? Kokią žalą tau padariau? Kad atėmiau iš tavęs tavo gėrybių? Bylinėkis su manim prie kokio nori teisėjo apie turtų valdymą ir pareigų ėjimą ir jei įrodysi, kad tai gali būti kurio nors iš mirtingųjų nuosavybė, tada aš savo valia suteiksiu tau tai, ką sieki susigrąžinti.
Kai gamta tave išvedė iš motinos įsčių, priėmiau tave, bejėgį, tuščiom rankom, šildžiau savo globa. Kupina palankumo atlaidžiau auklėjau tave ir apsupau viskuo, kas mano galioje, prabanga ir šlove, todėl dabar tapai man toks nepakantus. Dabar aš noriu atitraukti ranką - mano malonę laikyk paskola. Neturi teisės skųstis, tarsi būtum praradęs tikrai savo [nuosavybę]. Tai ko dejuoji? AŠ tau visai nebuvau žiauri. Turtai, garbingos pareigos bei panašūs dalykai yra mano valioje; tarnai pažįsta savo valdovę - ateina su manim ir išeina, man pasitraukus. Ryžtingai tvirtinu, jog jeigu tai, ką skundiesi praradęs, būtų buvusi tavo nuosavybė, tu niekaip nebūtum jos netekęs.
Ar man vienai draudžiama naudotis savo teisėmis? Dangui leidžiama pagimdyti šviesias dienas ir jas paslėpti tamsiose naktyse, metams galima žemės veidą tai papuošti gėlėmis ir vaisiais, tai užlieti sniegu ir šalčiu, jūra turi teisę tai tyvuliuoti ramiu vandens paviršiumi, tai kelti siaubą audromis ir bangomūša, o mane nepasotinamas žmonių gobšumas nori pajungti pastovumui, kuris svetimas mano būdui. Mano jėga pasireiškia tokiu nuolatiniu žaidimu: suku aplink permainų ratą, džiaugiuosi apačioms pasiekus viršų, viršui nupuolus į apačią. Iškilk, jei nori, bet su sąlyga, kad nelaikytum neteisybe nusileisti, kai reikalaus mano žaidimo taisyklės."
Tada aš atsakiau: „Tiesą sakai, o visų dorybių maitintoja, negaliu nuneigti spartaus savo suklestėjimo. Bet prisiminus tai, dar aitriau degina sielą. Juk kai tik Fortūna parodo ragus, atgrasiausia bėda - kad iki tol buvai laimingas".
„Tačiau tu esi baudžiamas už savo klaidingą požiūrį, - tarė Filosofija, - todėl neturi teisės suversti kaltę aplinkybėms. Nes jei tave taip jaudina šis tuščias atsitiktinės laimės vardas, gali su manimi pasverti, kiek daug vertingų dalykų tau dar lieka. Ir jei tai, ką savo sėkmės sąraše turėjai vertingiausia Dievybė ligi šiol tau išsaugojo sveika ir nepakenkta, ar galėsi, tebeturėdamas svarbesniuosius dalykus, pagrįstai prikaišioti dėl nelaimės? Juk sveikas ir gyvas tebėra brangiausias žmonių giminės papuošalas – tavo uošvis Simachas, vyras, kupinas išminties ir dorybių (už jį tokį mielai mokėtum gyvybe). Likęs abejingas savo reikalams, jis sielojasi dėl neteisybių, kurias tau tenka kęsti."
Ji atsakė: „Šiek tiek jau pasistūmėjome į priekį, jei tau pikta ne dėl visos savo lemties. Bet aš negaliu tau suteikti prabangos ir todėl tu, liūdnas ir sunerimęs, skundiesi, kad tavo laimei kažko trūksta. Ar yra toks visapusiškai laimingas žmogus, kuris dėl ko nors nesipiktintų savo būkle? Žmogiškosios gėrybės dėl to ir kelia rūpestį, kad arba jų vis trūksta, arba jos netveria amžinai. Vienas pertekęs turtais, bet gėdijasi savo žemos kilmės, kitas kilmingas, bet, suvaržytas lėšų stygiaus, labiau norėtų būti paprastu žmogumi. Trečias, turėdamas tiek viena, tiek kita, sielojasi dėl savo viengungystės, ketvirtas laimingas santuokoje, bet neturėdamas vaikų kaupia turtus svetimam paveldėtojui, o penktasis, patyręs džiaugsmo susilaukti palikuonių, liūdnas aprauda sūnaus arba dukters klystkelius. Taigi, niekam nėra lengva susitaikyti su savo dalia, nes kiekvienam atvejui būdinga tai, ko nepatyręs nežino, o patyręs baisisi. Pridėk dar, jog visi laimingiausieji yra ir patys jautriausi - jei mostelėjus ranka viskas nesiklosto taip, kaip norisi, jie, nepratę prie jokių nesėkmių, palūžta dėl menkniekių. Taigi, visiškos smulkmenos atima iš didžiausių Fortūnos numylėtinių laimės pilnatvę. Pagalvok kiek daug yra žmonių, kurie jaustųsi priartėję prie dangaus, jei jiems tektų bent mažiausia dalelė tavo Fortūnos trupinių. Pati ši vieta, kurią vadini tremtimi, jos gyventojams yra tėvynė. Be to, niekas nėra nelaimė, jei taip nemanai, ir priešingai, kiekviena kantriai pakeliama lemtis yra palaiminga. Kuris žmogus yra toks laimingas, kad pasidavęs nekantrumui netrokštų pakeisti savo padėties? Kokiu kartėliu apšlakstyta žmogiškosios laimės saldybė! Ir nors mėgaujantis laimė atrodo meili, ji nesulaikoma, kai nori išeiti. Taigi, akivaizdu kokia apgailėtina yra mirtingųjų laimė, kuri nei pas kantriuosius užsibūna, nei nerimastinguosius pilnatve džiugina.
Tad kodėl, mirtingieji, išorėje ieškote laimės, glūdinčios jumyse? Jus veda iš kelio klaidos ir nežinojimas. Aš tau trumpai nušviesiu aukščiausios laimės esmę. Ar tau yra kas nors vertingesnio už tave patį? Atsakysi - nėra. Taigi, jei valdysi save, turėsi tai, ko niekada nenorėsi prarasti ir ko negalės nusinešti Fortūna. O kad suvoktum, jog laimė negali slypėti atsitiktiniuose dalykuose, samprotauk taip: jei laimė yra aukščiausias protingos prigimties gėris, o tai, ką galima kokiu nors būdu atimti, nėra aukščiausias gėris (nes tai, ko neįmanoma atimti, yra aukščiau), vadinasi, permaininga Fortūna negali padėti pasiekti laimės. Be to, žmogus, nešamas tos laikinosios laimės, arba žino, kad ji permaininga, arba nežino. Jeigu nežino, tai kokia lemtis jam gali būti laiminga, kai apakina nežinia? O jeigu žino, neišvengiamai bijo, kad neprarastų to, kas neabejotinai gali būti prarasta, ir todėl nuolatinė baimė jam neleidžia būti laimingam. O gal jam nesvarbu, kad gali netekti laimės? Tada menkas tėra tas gėris, kurio netektis taip ramiai pakeliama. Kadangi žinau, jog esi kaip tik toks žmogus, kuriam daugybe įrodymų buvo įdiegta, jog žmonių sielos tikrai nemirtingos ir kadangi akivaizdu, jog mirus žmogaus kūnui, atsitiktinė laimė baigiasi, neturėtum abejoti, kad jei Fortūna gali suteikti laimę, visa mirtingųjų giminė, peržengusi mirties slenkstį, tampa nelaiminga. Ir jei žinome, jog daug žmonių paragavo palaimos vaisiaus ne vien mirdami, bet ir skausmuose bei kankynėse, kokiu būdu ta, kurios baigtis nepadaro žmonių nelaimingų, savo buvimu gali suteikti jiems palaimą?
Kadangi mano mąstymų vaistai jau smelkiasi į tave, manau, jog reikia duoti stipresnių. Pagalvok, juk net jei Fortūnos dovanos nebūtų trapios ir trumpalaikės, kaip joms būdinga, ar galėtų jos kada nors priklausyti tau ir ar pažintos bei nuodugniai ištirtos nesumenktų?
Ar turtai vertingi dėl to, kad priklauso tau, ar patys savaime? Kas veiksmingiau: ar auksas, ar turto suteikta galia? Juk labiau žvilga ne kaupiami, bet dalijami turtai. Iš tiesų godumas atgraso, o dosnumas atneša šlovę. Todėl jei tai, kas pereina iš vienų rankų į kitas, negali priklausyti kiekvienam, tai turtai įgyja vertę tada, kai jie, dosniai išdalyti kitiems, nebepriklauso tau. Be to, jei visų šalių turtai būtų sutelkti į vienas rankas, kiti taptų vargšais. Antai balsas gali visas vienodai pasiekti daugelio klausą, bet tavo turtai negali atitekti daugeliui nesumažėję. Net ir daugelį apdalijus, likusieji neišvengiamai tampa vargšais. Taigi matai, kokie abejotini ir bejėgiai yra turtai! Neįmanoma daugeliui turėti jų visų, o pas vieną jie gali suplaukti tik kitų skurdo kaina.
Traukia žvilgsnį brangakmenių spindesys? Bet net jei šis žvilgesys kuo nors ypatingas, tai juk brangakmenių šviesa, ne žmonių. Didžiai stebiuosi, kad žmonės jais žavisi. Koks dalykas, sielai nepajudėjus ir su juo nesusirišus, galėtų gyvai ir mąstančiai prigimčiai pagrįstai atrodyti gražus? Nors kaip Kūrėjo darbai ir turėdami prasčiausios rūšies grožio bent kiek traukia, būdami žemiau jūsų prakilnumo jie tikrai neverti, kad jais žavėtumėtės.
Jus džiugina laukų grožis? Kodėl gi ne? Juk tai graži gražiausio kūrinio dalis. Taip kartais džiaugiamės ramios jūros vaizdu, žavimės dangumi, žvaigždėmis, mėnuliu ir saule. Bet ar kas nors iš to susiję su tavimi, ar drįsti kurio nors iš jų žavesį laikyti savo nuopelnu? Ar tu papuoši žemę pavasarinėmis gėlėmis, ar tavo derlumas suveši vasaros vaisiais? Kodėl tave užvaldo tušti džiaugsmai, kodėl svetimas gėrybes laikai savomis? Niekada Fortūna nepadarys tava, ką daiktų prigimtis padarė tau svetima. Be abejo, žemės vaisiai turi maitinti gyvas būtybes. Bet jei norėtum savo poreikius apriboti tuo, kuo tenkinasi gamta, tau nereikėtų iš Fortūnos prašyti prabangos. Juk gamta tenkinasi mažu ir menku, ir jei mėgintum prikimšti ją pertekliaus, jai būtų nemalonu arba žalinga tai, ką kemši.
Tu manai, kad gražu išsiskirti drabužių įvairove. Bet jeigu jų vaizdas pamalonina žvilgsnį, tai žavėsiuos arba audinio kokybe, arba siuvėjo meistriškumu. Ar tave daro laimingą pulkas tarnų? Jeigu jie blogo būdo žmonės, tai tampa namams grėsminga našta, priešiška pačiam šeimininkui, o jeigu jie dori, tai kaip savinsies svetimą padorumą?Akivaizdu, kad nė vienas iš šių dalykų, kuriuos tu laikai savo geru, tau nepriklauso. Jeigu juose neslypi tau siektinas grožis, kas tave verčia sielvartauti juos praradus ar džiaugtis išsaugojus? Kas tau iš to, jeigu [tų dalykų] prigimtis graži? Net atsiėjus nuo tavo turtų, tai patiktų savaime. Juk jie ne dėl to vertingi, kad tapo tavo turtų dalimi, bet juos turėti panorėjai dėl to, kad atrodė vertingi.
Tai ko gi šaukdami reikalaujate iš Fortūnos? Manau, jog siekiate turtų vengdami skurdo. Bet jums išeina atvirkščiai, nes kuo daugiau namuose įvairių vertingų rykų, tuo didesnių išteklių reikalauja jų priežiūra. Ne veltui sakoma, kad didžiausią trūkumą jaučia tie, kurie daugiausiai turi, ir priešingai, mažiausiai reikia tiems, kurie savo poreikius matuoja ne prabangos masteliais, bet prigimtine būtinybe. Negi jumyse neglūdi joks jums deramas gėris, kad ieškote gėro išoriniuose ir svetimuose dalykuose? Nejau pasaulis taip apvirto, kad gyvai būtybei, kuri savo sugebėjimu mąstyti prilygsta Dievui, atrodo, jog vienintelis būdas sublizgėti - tai kaupti bedvasius prabangius daiktus? Visa kas gyva tenkinasi savu, o jūs, protu panašūs į Dievą, žemiausiais dalykais stengiatės papuošti kilniausią prigimtį ir nesuprantate kaip tuo įžeidžiate savo Kūrėją. Jis panoro, kad žmonių giminė pranoktų visa, kas žemiška, o jūs savo orumą nutrenkiate žemiau bet kokio dugno. Juk jei aišku, kad kiekvienas gėris, kad ir kam jis priklausytų, yra vertesnis už savininką, o jūs savo geru laikote niekingiausius dalykus, tai patys save nuvertinate žemiau už juos. Ir jūs to nusipelnėte. Žmogiškoji prigimtis tuo ypatinga, jog ji iškyla virš kitų dalykų tik tada, kai pažįsta save, bet puola žemiau už gyvulius, jei liaujasi save pažinusi. Kitų gyvų būtybių prigimčiai būdinga savęs nepažinti, o žmonėms tai yra yda.
Kokią akivaizdžią klaidą darote manydami, jog kokį nors dalyką galima papuošti, apkaišius svetimomis puošmenomis! Bet to negali būti, nes jei daiktas švyti dėl priedų, tai tie priedai ir giriami, o jis pats, pridengtas ir paslėptas, išlieka ne mažiau bjaurus.
Be to, tvirtinu, jog tai, kas kenkia savininkui, negali būti gėris. Ar meluoju? Visai ne, sakai. O turtai ne vieną sykį yra pakenkę savininkams, nes kiekvienas niekšas ir juolab tas, kuris gviešiasi svetimo, kokio tik yra aukso ir brangakmenių, mano, jog jis vienintelis labiausiai vertas juos turėti. Taip pat ir tu, kuris sunerimęs dabar bijai kardo ir ieties, jei šio gyvenimo keliu būtum žengęs kaip beturtis keliautojas, plėšiko akivaizdoje būtum dainavęs.
O, įstabioji palaima, mirtingųjų regima turtuose - kas tave pasiekia, praranda ramybę!
Bet kad negalvotum, jog aš su Fortūna negailestingai kariauju, žinok, jog kartais ši klastūnė žmonėms padaro paslaugą, o būtent tada, kai atidengia savo tikrąjį veidą ir atvirai parodo savo įpročius. Turbūt dar nesupranti apie ką kalbu: tai, ką trokštu pasakyti, yra nuostabu, todėl vos galiu rasti žodžių savo minčiai išreikšti. Tiesą pasakius, manau, jog Fortūna labiau žmonėms padeda būdama priešiška nei būdama palanki. Juk laimėje atrodydama meili, ji visada apsimetinėja, o nusigręždama visada yra nuoširdi, nes parodo savo nepastovumą. Pirmoji - klaidina, antroji - moko, pirmoji besimėgaujančių žmonių sielas apraizgo apgaulingų gėrybių regimybe, antroji jas išlaisvina parodydama palaimos trapumą. Taigi matai, jog pirmoji - lengvabūdė, permaininga ir visada nesusivokusi, antroji - blaivaus proto, susikaupusi ir įgijusi išminties iš savo pačios sukeltų negandų. Pagaliau laimingoji Fortūna meilikaudama tempia paklydėlius tolyn nuo tikrojo gėrio, o nepalankioji tarsi kabliu traukia žmones atgal prie tikrų gėrybių. Ar visai nevertini to, kad ši žiauri, ši siaubą kelianti Fortūna tau atvėrė ištikimų draugų sielas? Ji atskyrė tikrus bičiulius nuo dviveidžių, pasitraukdama savuosius išsivedė, tavuosius paliko. Ką būtum už tai atidavęs, gyvendamas saugiai ir, kaip tau atrodė, laimingai? Dabar skundiesi, jog praradai turtus; bet įsigijai draugų - vertingiausią iš visų lobių."
Tada trumpai nuleidusi akis ir tarsi sugrįžusi į šventą savo proto buveinę, ji prabilo taip: „Bet kokia mirtingųjų veikla, nors ir kokios skirtingos būtų jų dedamos pastangos, eidama skirtingais keliais, stengiasi pasiekti vieną ir tą patį tikslą - laimę. Laimė yra gėris, kurį pasiekus neįmanoma norėti ko nors daugiau. Jis išties yra visų gėrybių vainikas ir jas visas apima. O jeigu jį kas nors pranoktų, tai jis negalėtų būti aukščiausias, nes anapus jo liktų tai, ko dar galima trokšti. Taigi aišku, jog laimė yra tobula visų gėrybių jungties būsena.
Šio aukščiausio gėrio, kaip sakėme, skirtingais būdais siekia visi mirtingieji. Juk tikrojo gėrio troškimas iš prigimties slypi žmonių sielose, tačiau šališka klaida nuveda jas blogu keliu. Todėl vieni, manydami, jog aukščiausias gėris yra nieko nestokoti, pluša, kad susikrautų turtus, o kiti gėriu laiko tai, kas labiausiai pelno pagarbą ir vaikosi aukštų pareigų, kad bendrapiliečiai juos godotų. Dar kiti mano, jog aukščiausias gėris glūdi aukščiausioje galioje. Tokie žmonės arba patys nori valdyti, arba stengiasi prisiplakti prie valdovų. O tie, kurie labiausiai vertina šlovę, skuba išgarsinti savo vardą karo arba taikos menais. Bet daugiausia žmonių gėrio vaisius matuoja džiaugsmu ir linksmybe. Šiems didžiausia laimė - maudytis malonumuose. Be to, yra žmonių anuos tikslus ir priežastis sukeičiančių vietomis: vieni trokšta turtų dėl valdžios ir malonumų, kiti siekia valdžios, kad įgytų turtų ir išaukštintų savo vardą.
Jums, žemės gyviai, leista sapne regėti blyškų savo pradžios vaizdą, o mąstymu, kad ir koks jis būtų neįžvalgus, duota įžiūrėti tą tikrąjį tikslą - laimę. Todėl jus ir į tikrąjį gėrį veda prigimtiniai polinkiai, ir nuo jo nuklaidina įvairūs kreivi keliai.
_____________________________________
Filosofijos paguoda, Anicijus Manlijus Severinas Boetijus; iš lotynų kalbos vertė Lizeta Lozuraitytė ©, 2000 m
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą